Artūro Dudėno interviu:jėgos aitvarai, ekstremalai
Rimtus aitvarus į dangų leidžiantys ekstremalai vaikiškų žaidimų nežaidžia

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
(savaitraštis Šiauliai plius 2015-01-16 Nr. 556 )

Ar te­ko ka­da ma­ty­ti spor­ti­nin­kus, ku­rie net žie­mos me­tu ant eže­ro le­do ar snie­go le­kia „pa­si­kin­kę“ vė­ją ir iš­da­ri­nė­ja kva­pą gniau­žian­čius triu­kus? Ma­tyt, te­ko, nes jė­gos ait­va­rų en­tu­zias­tų Lie­tu­vo­je – ne­trūks­ta. Vie­ni jų ieš­ko stip­rios ad­re­na­li­no do­zės, ki­ti me­ta iš­šū­kį kas­met le­kian­tiems sli­di­nė­ti į kal­nus ir sa­ko, kad vis­ko, ko rei­kia ekst­re­ma­liam žie­mos spor­tui, jie tu­ri na­muo­se. Vie­nas to­kių ekst­re­ma­lių po­jū­čių mė­gė­jų – Ar­tū­ras Du­dė­nas, jau dau­giau kaip de­šimt­me­tį iš ran­kos ne­pa­lei­džian­tis jė­gos ait­va­ro vai­ra­laz­dės.

Praė­ju­sią va­sa­rą Šiau­liuo­se iš­po­pu­lia­rė­jus van­den­len­čių spor­tui, šis ekst­re­ma­lus už­siė­mi­mas apie sa­ve pri­me­na ir žie­mą. Ypač ap­si­lan­kius prie Rė­ky­vos eže­ro, kur le­dą skro­džian­tis, jė­gos ait­va­rą „pa­si­kin­kęs“ spor­ti­nin­kas jau ma­žai kam be­ke­lia nuo­sta­bą. Nors pa­na­šu, kad apie jė­gos ait­va­rus en­tu­zias­tai dar ži­no tik­rai ne vis­ką… Pa­vyz­džiui, įsi­mai­šius į smal­suo­lių, ste­bin­čių po eže­ro pla­ty­bes nar­dan­čius spor­ti­nin­kus, bū­rį, te­ko nu­girs­ti svars­tant, ar la­bai ski­ria­si čiuo­ži­mas van­de­niu nuo čiuo­ži­mo le­du ar snie­gu.

Jė­gos ait­va­rų meist­ras

A. Du­dė­nas sa­ko, kad skir­tu­mas, iš tie­sų, yra. Ir ga­na di­de­lis. „Pir­miau­sia rei­kė­tų pa­mi­nė­ti tai, kad ant le­do ar snie­go čiuož­ti daug leng­viau nei ant van­dens. Prie­žas­tis pa­pras­ta – jei­gu spor­ti­nin­kas van­dens pa­vir­šiu­mi ne­ju­da tam tik­ru grei­čiu, jo van­den­len­tė skęs­ta. Bet žie­mos me­tu už­ten­ka vos ke­lių met­rų per se­kun­dę vė­jo, ga­lin­čio iš­kel­ti į orą jė­gos ait­va­rą, ir jau ga­li­ma čiuož­ti“, – tars­te­li pa­šne­ko­vas.

Ku­ri kom­bi­na­ci­ja ge­riau­sia?

Pa­na­šiai kal­ba ir ki­ti šios spor­to ša­kos at­sto­vai, sa­kan­tys, kad žie­mą pa­ti­ria to­kius po­jū­čius, ko­kių nie­ka­da ne­gau­na skros­da­mi ban­gas van­den­len­te va­sa­rą. O, esą, be­ne ekst­re­ma­liau­sius po­jū­čius ant le­do do­va­no­ja jė­gos ait­va­ro ir pa­čiū­žų kom­bi­na­ci­ja. Tik iki šio „mir­ti­no“ de­ri­nio, A. Du­dė­no tei­gi­mu, pir­miau­siai rei­kia užaug­ti.

„Pri­va­lu tu­rė­ti ma­žiau­siai dve­jų ar tre­jų me­tų ait­va­ra­vi­mo pa­tir­tį. Ži­no­ma, rei­kia bū­ti ir ne kar­tą čiuo­žus čiuo­žyk­lo­je,

t. y. la­bai ge­rai sto­vė­ti ant pa­čiū­žų“, – sa­ko jė­gos ait­va­rų inst­ruk­to­rius, pa­ta­rian­tis iš­nau­do­ti ir ki­tas jė­gos ait­va­ro ga­li­my­bes žie­mą.

Pas­ni­gus ir už­ša­lus van­dens tel­ki­niams, jė­gos ait­va­rų ger­bė­jai ga­li rink­tis ne tik pa­čiū­žas. Pa­si­rin­ki­mų ar­se­na­le – dar snieg­len­tė ir sli­dės. „Pa­mė­gę kal­nų sli­des, tu­rė­tų ne­bi­jo­ti jė­gos ait­va­ro ir sli­džių kom­bi­na­ci­jos. Jos ge­riau­siai tin­ka tuo­met, kai no­ri­ma čiuož­ti ne tik le­du ar snie­gu, bet ir vie­nu, ir ki­tu pa­vir­šiu­mi“, – sa­ko jė­gos ait­va­rų meist­ras.

Su­lau­kus gi­lios žie­mos, kai lau­kuo­se pri­dre­bia už­tek­ti­nai snie­go, ne­pa­mai­no­mu spor­to įran­kiu tam­pa snieg­len­tė. Ji la­biau­siai pra­ver­čia no­rin­tiems ore at­lik­ti ga­na su­dė­tin­gus triu­kus. Tik juos pa­tar­ti­na da­ry­ti tuo­met, kai snie­go dan­ga – maž­daug 20–50 cm. Taip pat, Ar­tū­ro tei­gi­mu, snieg­len­tė la­biau­siai tin­ka „ža­liems“ jė­gos ait­va­rų en­tu­zias­tams, ban­dan­tiems šia­me spor­te ženg­ti pir­mus žings­nius.

Neat­sa­kin­giems en­tu­zias­tams – tė­viš­kas le­do pa­mo­ky­mas „per už­pa­ka­lį“

„Žie­mą ne­rei­kės bai­min­tis, kad le­kiant jė­gos ait­va­ru iš­kils pa­vo­jus nu­skęs­ti“, – juo­kia­si inst­ruk­to­rius A. Du­dė­nas, sa­kan­tis, kad čiuo­žiant ant le­do ar snie­go pa­vo­jai vis dėl­to ty­ko. Vie­ni daž­nes­nių – ten­ka bi­jo­ti skaus­min­gų nu­si­lei­di­mų ant kie­to pa­grin­do.

„Žmo­nės, čiuo­žian­tys ant snie­go, o juo la­biau – ant le­do, tu­ri tu­rė­ti ap­sau­gas. Jos de­da­mos ant ke­lių, al­kū­nių ir ki­tų kū­no vie­tų. Pa­vyz­džiui, gau­dant vė­ją at­si­sto­jus ant snieg­len­tės, la­bai svar­bu pa­si­rū­pin­ti už­pa­ka­lio ap­sau­ga. Mat bū­tent čiuo­žiant snieg­len­te, ne­re­tai kren­ta­ma ant šios kū­no da­lies. Pa­mė­gę sli­des, tu­rė­tų ne­pa­mirš­ti už­si­dė­ti tin­ka­mas ap­sau­gas ant klu­bų“, – da­li­ja pa­ta­ri­mus A. Du­dė­nas.

Jo tei­gi­mu, šal­mas – vi­sais at­ve­jais bū­ti­nas jė­gos ait­va­rų spor­ti­nin­kų at­ri­bu­tas. Ir vi­sai ne­svar­bu, ar čiuo­žia­ma sli­dė­mis, ar snieg­len­te, ar pa­čiū­žo­mis. „Net tu­rin­tiems dau­giau kaip de­šim­ties me­tų ait­va­ra­vi­mo pa­tir­tį, čiuo­žian­tiems, at­ro­dy­tų, tik­rai la­bai ge­rai, ne­re­ko­men­duo­čiau to da­ry­ti be gal­vos ap­sau­gos“, – tei­gia inst­ruk­to­rius.

Ar­tū­ras ne­sle­pia, kad ir jam pa­čiam yra ne kar­tą te­kę vi­sai ne­ti­kė­tai taip trink­te­lė­ti gal­vą į le­dą, kad net šal­mas su­tra­ta. O jo ne­tu­rint, trau­mos ir liūd­nos pa­sek­mės – tik­rai ga­ran­tuo­to

Deginames

Oro są­ly­gos ne­pas­to­ves­nės už mo­ters nuo­tai­ką

Tęs­da­mas sau­gu­mo te­mą, aso­cia­ci­jos „Vė­jū­nai“ vi­cep­re­zi­den­tas A. Du­dė­nas pa­ste­bi, kad nors jė­gos ait­va­rų spor­tas nė­ra ko­man­di­nis už­siė­mi­mas, drau­go bu­vi­mas ša­lia, ypač spau­džiant šal­tu­kui, – la­bai nau­din­gas. „Mes čiuo­ži­nė­ja­me, at­lie­ka­me triu­kus net spau­džiant 20 ir dau­giau laips­nių šal­čio. Ta­čiau jei esant to­kioms oro są­ly­goms žmo­gus iš­si­ruo­šia pa­skra­jo­ti ant vė­jo spar­nų vie­nas pa­ts, jis tu­ri la­bai ge­rai pa­sver­ti kiek­vie­ną sa­vo ju­de­sį“, – sa­ko Ar­tū­ras.

Vy­ras pa­sa­ko­ja, kad orai ga­li pa­si­keis­ti aki­mirks­niu – Alias­kos gro­žiu spin­du­liuo­jan­tis eže­ro pa­vir­šius vos per ke­lias mi­nu­tes ga­li ap­si­niauk­ti. Tuo­met spor­ti­nin­kas pa­ten­ka į juo­dą aud­ros sū­ku­rį. Nu­var­gus pa­di­dė­ja klai­dos, o su jo­mis – ir ne­ti­kė­tų trau­mų ti­ki­my­bė.

„Skau­džiai nu­griu­vus, su­si­lau­žius ko­ją ar dar kaip nors ki­taip su­si­ža­lo­jus, ga­li bū­ti sun­ku pri­si­šauk­ti pa­gal­bą. Dar sun­kiau, jei ne­ti­kė­tai už­klum­pa pū­ga, ku­rios me­tu ma­to­mu­mas – vos ke­lio­li­ka met­rų. Tad įver­ti­nus pra­stą ma­to­mu­mą, spau­džian­tį šal­tį, nuo­var­gį, aki­vaiz­du, kad spor­ti­nin­kui iš­ky­la rea­li grės­mė su­šal­ti dar iki su­lau­kiant pa­gal­bos“, – sa­ko A. Du­dė­nas.

Ei­nant prieš vė­ją, gelbs­ti ne tik pa­tir­tis, bet ir prie­ta­rai

Esant pa­lan­kioms są­ly­goms, žie­mą jė­gos ait­va­ru pro­fe­sio­na­lai pa­sie­kia net dau­giau kaip 100 km/val. grei­tį. O to­kį svai­gi­nan­tį grei­tį ly­din­tis stip­rus vė­jas – la­bai di­de­lis iš­šū­kis, ku­ris do­va­no­ja ne­mo­ka­mą ad­re­na­li­no do­zę. At­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, tai prieš ko­kį di­džiau­sią vė­ją pa­čiam yra te­kę sto­ti kak­to­mu­ša, A. Du­dė­nas pri­si­pa­žįs­ta, kad neat­si­lai­ky­ta pa­gun­dai pa­kel­ti į orą sa­vo ait­va­rą siau­čiant net ura­ga­ni­niam vė­jui… „Bet tuo­met jau­ti, kaip šir­dis mu­ša stip­riau, o min­ty­se gal­vo­ji, kad tik ne­pa­da­ry­tum ko­kio nors ma­žiau ap­skai­čiuo­to, ma­žiau ap­gal­vo­to ju­de­sio“, – pri­si­me­na ekst­re­ma­las.

Ar­tū­ras ne­sle­pia, kad nu­ga­lė­ti bai­mę kar­tais pa­de­da as­me­ni­niai prie­ta­rai, ne­sve­ti­mi ir ki­tiems spor­ti­nin­kams. Pa­vyz­džiui, bok­si­nin­kai ti­ki, kad sėk­mė ko­vo­je ly­dės tik ta­da, jei spor­ti­nin­kas pir­ma už­si­maus de­ši­nę, o tik ta­da – kai­rę pirš­ti­nę. „Aš ir­gi vi­suo­met ap­siau­nu pir­ma de­ši­nę ko­ją, ant de­ši­nės ran­kos pir­miau­sia de­duo­si ir ap­sau­gas. Ki­taip ta­riant, sten­giuo­si lai­ky­tis vi­di­nių, sa­vo su­si­kur­tų, tai­syk­lių“, – šyp­te­li spor­ti­nin­kas, pra­si­ta­rian­tis – jei prieš leis­da­ma­sis į ekst­re­ma­lius iš­ban­dy­mus pa­jau­čia kaž­ką ne­ge­ro, prie jė­gos ait­va­ro vai­ro sten­gia­si bū­ti ypač ati­dus.

Bet pa­šne­ko­vas juo­kia­si, kad to­kiais grei­čiais ar įspū­din­gais triu­kais šios spor­to ša­kos en­tu­zias­tai ne­tu­rė­tų per daug ža­vė­tis. Mat ne­pa­ty­ru­siam ait­va­ruo­to­jui rei­kė­tų pra­dė­ti ne nuo prie­ta­rų, o nuo leng­vo pa­si­čiuo­ži­nė­ji­mo pu­čiant silp­nam, t. y. 3–8 m/sek. vė­jui.

Žve­jų „do­va­nų“ ait­va­ruo­to­jai ven­gia

Paš­ne­ko­vas juo­kia­si, kad nors ant le­do žie­mą vi­suo­met pil­na žve­jų, ait­va­ro va­de­lio­to­jams re­tai ka­da ky­la no­ras pra­čiuož­ti ša­lia jų ir pa­si­tei­rau­ti apie su­gau­tą lai­mi­kį. Ir vi­sai ne to­dėl, kad ekst­re­ma­laus spor­to my­lė­to­jai ne­mėgs­ta vie­to­je kiurk­san­čių žve­jų.

„Žve­jai mums yra pa­vo­jin­gi, – šyp­te­li Ar­tū­ras. – Jie ap­link sa­vo žve­jy­bos vie­tą į snie­gą pri­si­smaigs­to įvai­rių pa­ga­liu­kų, bu­te­lių, ku­rie le­de įšą­la, ap­snin­ga ir mums tam­pa la­bai pa­vo­jin­gi. Tik pa­gal­vo­ki­te, kas lau­kia spor­ti­nin­ko, ku­ris lėk­da­mas di­de­liu grei­čiu ir at­lik­da­mas triu­ką nu­si­lei­džia ant „minkš­to“ snie­go su sty­ran­čiu žve­jo už­tai­su.“

No­rin­tiems ap­si­sau­go­ti nuo to­kių ne­ti­kė­tų staig­me­nų ir jas ly­din­čių trau­mų, A. Du­dė­nas pa­ta­ria pir­miau­sia ra­miai pra­čiuož­ti vie­to­ve, ku­rio­je ke­ti­na­ma šo­ki­nė­ti, ir įsi­ti­kin­ti, kad tai da­ry­ti yra tik­rai sau­gu.

http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/sportas

p.s.

+ tai ko nėra laikraštyje kaip įrodymas, kad nuotrauka iš archyvo daryta ne reklamai, o lengvai šelstant.

Viliotinis su jėgos aitvaru ir snieglente realiu laiku: